VŠĮ „Kauno Hospiso namai“ neatlygintina paliatyvioji pagalba į namus, tai medicinos įstaiga, kuri neatlygintinai teikia medicininę, psichologinę, emocinę, socialinę, dvasinę bei visokią kitokią pagalbą nebe pagydomiems žmonėms bei jų artimiesiems jų pačių namuose.
Pagaliau, po ilgo karantino, birželio 19 d. Kauno Hospiso namų bendruomenė, galėjo susitikti „gyvai“ ir šiltai pabendrauti, pasidalinti savo savijauta ir numatomais tikslais bei priimti į savo šeimą dar kelis naujus narius. Dalyvavo Hospiso namų darbuotojai (jų šiuo metu turime 11), Hospiso namų steigėja, mūsų rūpestingoji globėja Žanna Jankovskaja ir savanoriai (jų šiuo metu skaičiuojame 102). Susirinko, žinoma ne visi, visi ir negalėtų dar esant pandemijai. Susitikimą pradėjome šlovindami Viešpatį giesmėmis, kurias giedojo savanorė Gabrielė.
Kauno Hospiso namų direktorė Kristina Krasko pasveikino susirinkusius:
„Kaip greitai bėga laikas, viskas įgavo pagreitį ir visi susitinkame tik nuotoliniu būdu, rodos, jau ir įpratome. Bet šį kartą, jau antrą šiais metais, susitinkame į tikrą, „gyvą“, susitikimą.
Sunkus buvo laikas: išbūti, susikaupti, susitelkti, pažinti ir susitikti su savimi. O kaip sekėsi čia Hospise, ką nuveikėme ir ką dar nuveiksime? Tad ir susitikome pakalbėti tema: „PAKALBĖKIM: savanorystė Hospise“.“
Savo įžvalgomis pasidalino Hospiso slaugytoja, bendruomenės siela ir variklis Drąsutė Urbonavičienė. Ji dar kartą paminėjo svarbiausius Hospiso, kaip neatlygintinos paliatyvios pagalbos į namus nepagydomiems žmonėms, principus. Visų jų neminėsim, plačiau galite susipažinti internetinėje svetainėje www.kaunohospisas.lt Tačiau vieną norėtųsi pasakyti pačios Drąsutės žodžiais:
„kiekvienas, kuris įsijungia į Hospiso šeimą ir nori padėti nepagydomiems pacientams, turi atverti savo akis, ausis ir širdį. Turi matyti, ko nesimato, girdėti, ko nepasako ir jausti širdimi, kas slepiama.“
Tegul Viešpats kiekvienam atveria kelius į gailestingumą.
Naujausi komentarai