Įsikūnydamas Jėzus apiplėšė savo dieviškąjį orumą, tapo vienu iš mūsų ir kentėjo kryžiaus pažeminimą kaip kelią į šlovę bei dieviškąjį išaukštinimą. (Fil 2, 6-11)
Verbų sekmadienį atrodo tarsi Jėzus jau atliko savo misiją; Jis iškilmingai paskelbiamas Mesiju ir „visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovintį Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję“.
Jėzus jau perėjo visiško atsidavimo kelią. Būdamas Diev as, savo šlove ir kilnumu per amžius lygus Tėvui ir Dvasiai, Jis „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“. Sulaukus visiškos suaugusio žmogaus brandos, pasiekus ypatingą žmogišką sėkmę, Jo dar kartą paprašoma atiduoti viską – priimti mirtį, netgi „kryžiaus mirtį“.
Luko pasakojime, netgi iškilmingai įžengdamas į Jeruzalę, Jėzus, „išvydęs niestą, verkė jo ir sakė: O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę“.
Visame kančios pasakojime matome Jėzų, panirusi į maldą savo dangiškajam Tėvui, dėmesingą menkiausioms aplink Jį susispietusių žmonių reikmėms.
Kenčiantis tarnas ir Jėzus moko mus, kad didžiausia pergalė kyla ne iš to, ką darome, bet kas esame, ne iš to, kaip su mumis elgiasi kiti, bet kaip mes žvelgiame į kitus, ne iš žmonių apkalbų ir išdavystės, bet nuolat meldžiantis ir atleidžiant.
Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?
Viešpatie, nesitolink nuo manęs;
mano stiprybe, skubėk man padėti.
Naujausi komentarai