Marija į Dangų Paimtoji (iš Anthony F. Chiffolo knygos „Šimtas Marijos vardų)
Istorija
Naujausia su Marija susijusi – į Dangų Paimtosios Marijos – dogma teigia, jog Marija su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus garbę. Popiežius Pijus XII tvirtai apibrėžė šią dogmą 1950 metų lapkričio 1 dieną savo rašte Munificentissimus Deus: „Mes skelbiame, teigiame ir tvirtiname kaip Dievo apreikštą dogmą, kad Nekalta Prasidėjusioji Dievo Motina, amžinoji Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.“
Tačiau popiežius tai skelbė ne tuščioje vietoje, nes tikėjimas, kad Marija su kūnu ir siela buvo paimta į dangų, siekia mažiausiai penktąjį amžių, kai Sirijoje buvo švenčiama Marijos Ėmimo į dangų šventė. Dar anksčiau tam tikruose ekstrakanoniniuose šaltiniuose, tokiuose kaip Marijos iškeliavimas ir Marijos laidotuvės, kalbama apie stebuklingas jos mirties aplinkybes ir teigiama, jog ji buvo arba paimta į dangų, arba prisikėlė. Nors šių šaltinių kompetencija buvo abejojama, bet jų paskleistos legendos išliko. Remiantis viena tradicija buvo teigiama, kad Dionyzas Pseudo-Aeropagitas, kuris, kaip manoma, buvo šventojo Pauliaus mokinys, matė Marijos Ėmimą į dangų. Pasak kitos tradicijos, Jeruzalės vyskupas Juvenalis pasakojo imperatoriui Marcianui ir jo žmonai Pulcherijai, kad apaštalai matė, kaip Marija mirė, tačiau jos kapą rado tuščią. Jeruzalės Bažnyčia ėmė švęsti Ėmimą į dangų VI amžiuje. Aštuntojo amžiaus pabaigoje Vakarų Bažnyčia pradėjo švęsti šią visuotinai priimtą šventę (iš pradžių ji buvo vadinama Marijos užmigimo – dormicijos švente) rugpjūčio 15 d.; o nuo dešimtojo amžiaus beveik niekas neginčijo Marijos Ėmimo į dangų. Marijos Ėmimo į dangų dogmą svariai paremia Šventasis Raštas. Krikščionys su pagarba žvelgia į Marijos Ėmimą į dangų, nes dabar ji susijungė su Kristumi. Ši sąjunga jai suteikia galimybę skleisti savo motiniškąją meilę visam pasauliui, visiems Dievo vaikams ir juos taip pat sujungti su savo Sūnumi.
Kaip vadinti tave, malonės pilnoji?
Vadinsiu tave Dangumi, nes privertei patekėti Teisingumo saulę.
Vadinsiu Rojumi, nes tavyje pražydo nemirtingas žiedas.
Vadinsiu Mergele, nes likai nepaliesta.
Skaisčioji Motina, nešiojai ant rankų Sūnų, mūsų visų Dievą.
Melsk, kad Jis išgelbėtų mūsų sielas. (Penktojo amžiaus himnas)
Naujausi komentarai