Ilgas gyvenimas – didžiulė dovana
Homilija minint alt. mons. jubil. K. Senkaus 75-ąjį kunigystės jubiliejų.
Kauno Dekanas mons. Vytautas Grigaravičius
2017 06 03
Mieli broliai ir seserys Kristuje, susirinkusieji kartu su mons. jubil. Kazimieru Senkumi padėkoti Dievui už ilgą, prasmingą Dievui ir žmonėms net 75-erius metus pašvęstą gyvenimą. 90-toje psalmėje, 10-je eilutėje Karalius Dovydas rašo: „Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesnis, – gal ir visas aštuonias. Bet tų metų dauguma – tik triūsas ir vargas; jie greitai prabėga, ir mes išskubame“ (Ps90, 10).
Tais laikais, kai karalius Dovydas rašė šią psalmę septyniasdešimt metų laikyta labai ilgu amžiumi. Šiandien daugelyje pasaulio šalių, ne išimtis ir Lietuvoje, yra žmonių, kurie gyvena kur kas ilgiau. Ilgas gyvenimas – didžiulė dovana, kuri yra nepaprastai vertinga, nors dažnai ją lydi vargas ir kančia.
Mums padovanotas nuostabus gyvenimas taip sutvarkytas, kad jame kaip ir gamtoje yra keturi periodai: vaikystė – tarsi nubundantis pavasaris, jaunystė primena žydinčią vasarą, branda – tai darbo vaisiais turtingas ruduo, ir pagaliau – senatvė tarsi ramybe dvelkianti žiema. Nors Ciceronas apie senatvę kalba kaip apie gyvenimo rudenį, nes ją nusako ne žydėjimas ir žaluma, o vaisiai. Brandžiame amžiuje ir senatvėje požiūris į viską pasikeičia.
Žmonės labai mėgsta jaunystę, visokiais būdais stengiasi įvairiomis priemonėmis prailginti išorinį jaunystės žavesį. Ar iš tiesų vien išorine išvaizda įmanoma prailginti jaunystę?
Išminties knygoje rašoma, kad „ne ilgas gyvenimas teikia garbingą senatvę, ji negali būti matuojama metais. Žmogaus išmintis yra jo žili plaukai ir gyvenimas be dėmės yra tikra senatvė“(Išm4, 8-9).
Šventasis popiežius Jonas Paulius II Enciklikoje Evangelium vitae apie senatvę rašo: „Senatvė turi ypatingą grožį. Ne ta, kuri niurzganti, nepatenkinta, murmanti, o palaiminga, džiugi, išmintinga ir nurimusi. Senatvė ir žili plaukai – tai gyvenimo vainikas arba šlovė. (…)Visas mūsų gyvenimas susitelkia senatvėje. Aš mėgstu susiraukšlėjusius, bet švytinčius veidus. Juose yra kažkoks ypatingas žavesys – išmintingo, palaiminto gyvenimo liudijimas. Garbė Dievui už senatvės žavesį!“
Mielieji, sulaukus garbaus amžiaus, natūralu atsigręžti į praeitį ir padaryti savotišką balansą: įvertinti nugyventą laiką bei žmones, su kuriais teko susitikti gyvenime.
Brangus monsinjore Kazimierai, jums Dievas padovanojo ilgą, prasmingą, kupiną įvairių iššūkių gyvenimą. Gimėte Pirmojo Pasaulinio karo metais. Vaikystė ir jaunystė prabėgo gražiame Suvalkijos krašte. Jums teko laimė patirti džiaugsmą gyventi laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje. Vilkaviškio mieste baigėte gimnaziją, ją baigus įstojote į Vilkaviškio kunigų seminariją. Tačiau Antrasis Pasaulinis karas privertė bėgti iš Lietuvos ir teologijos mokslus teko užbaigti Vokietijoje. 1942 m. Miunsteryje buvote įšventintas į kunigus.
Įgimti muzikiniai gabumai suteikė galimybę studijuoti Popiežiškajame bažnytinės muzikos institute Romoje. Ten studijavote grigališkąjį choralą, kompoziciją, fortepijoną, vargonus ir dirigavimą. Apgynus diplominį darbą apie lietuvių liaudies giedojimą, jums buvo suteiktas magistro laipsnis.
Ten, Romoje, Šv. Kazimiero kolegijoje buvote giedojimo mokytojas, vargonininkas ir chorvedys. Romoje paruošėte giesmynėlį „Giedanti Bažnyčia“ ir giesmyną „Garbė Dievui“. Vėliau, jau apaštalaujant Vokietijoje nemažai rašėte spaudoje religinės muzikos ir giedojimo klausimais, harmonizavote lietuvių liaudies dainas, išleidote keletą plokštelių, parengėte „Liturginį giesmyną“. Būdamas Vokietijoje daug padėjote išeiviams iš Lietuvos, buvote Študgarto vyskupijos lietuvių kapelionu, Lietuvių misijos vedėju.
1996 m. grįžote į Lietuvą ir nuo tada talkinote palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos pastoraciniame darbe. Šiandien mes galime pasidžiaugti jūsų prasmingu, ištikimu Dievui ir žmonėms gyvenimu. Tai tik keletas svarbiausių štrichų iš Jūsų turtingo ir turiningo gyvenimo. Retas žmogus taip vaisingai išnaudoja gautus Dievo talentus. Todėl mes nuoširdžiai džiaugiamės, kad Dievas Lietuvai padovanojo Jus, ištikimą tarną, uolų darbuotoją Viešpaties vynuogyne.
Baigsiu minėto šv. popiežiaus Jono Pauliaus II laiško žodžiais: „Mano brangūs vyresnieji bičiuliai, jums, kurie jaučiatės nesaugūs dėl blogos sveikatos ar kitų aplinkybių, laiduoju, kad visa širdimi esu su jumis. Kai Dievas leidžia, kad kentėtume dėl ligos, senatvės ar kitų priežasčių, susijusių su vyresniu amžiumi, jis visuomet apdovanoja mus taip pat malone ir galia, su dar didesne meile susivienyti su Jo Sūnaus auka ir dar tobuliau dalyvauti jo išganymo plane. Galime būti tikri: jis yra mūsų Tėvas, apstus meilės ir gailestingumo! Ypač prisimenu ir jus (…), brangūs broliai kunigai ir vyskupai, kurie pasiekę amžiaus ribą palikote tiesiogines pastoracinės tarnybos pareigas. Jūs tebesate reikalingi Bažnyčiai. (…) Bažnyčia laukia jūsų ištvermingos maldos; Bažnyčia vertina jūsų iš patirties kilusius patarimus, ją praturtina jūsų kasdienės Evangelijos liudijimas“.
Mielas jubil. mons. Kazimierai, šia dvasia drąsinu jus su giedrumu ir džiugia nuotaika nugyventi Viešpaties jums dovanotus likusius metus. Amen.
Kauno arkivyskupui metropolitui Longinu Virbalui SJ
Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserims
2018 m. vasario 17 d. Kaunas
Jūsų Ekscelencijos vyskupai, mieli broliai kunigystėje, Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys, parapijos tikintieji, bičiuliai, giminaičiai, šiandien atsisveikindami su mons. K. Senkumi, vykdome paskutiniąją jo žemiškąją valią.
Mons. Kazimieras visada man liudydavo, kad jį nuoširdžiai gerbė jo giminaičiai, gyvenantys Marijampolėje, Kaune, Vilniuje. Tai brolių ir seserų vaikai, anūkai. Tad mieli mons. giminaičiai, Jūs susirinkdavote ne tik asmeninių, tradicinių švenčių metu pas monsinjorą K. Senkų, pažymėti svarbių jo gyvenimo datų, bet dažnai aplankydavote be progos. Tai jam padėjo ištverti visus sunkumus bei išlaikyti viltį, tikėjimą, meilę ne tik savo, bet manau Jūsų ir kitų žmonių širdyse…
Mons. Kazimieras Senkus 2008 m. savo testamente rašė „Nuoširdžiai dėkoju Gerajam Viešpačiui, savo tėvams, broliams, seserims bei giminėms už nepaprastą meilę; Vilkaviškio gimnazijai ir Kunigų seminarijai už suteiktą mokslą, Miunsterio (Vokietija) Kunigų seminarijai, kur galėjau tapti kunigu; Popiežiškajam bažnytinės muzikos institutui, kur lavinausi muzikoje ir liturgijoje; Rottenburgo – Štuttgardo vyskupijai, kur ilgiausiai teko darbuotis ir daugybei geradarių Vokietijoje, Amerikoje, Lietuvoje ir kitur, kurių remiamas galėjau kitiems padėti ir eiti savo gyvenimo keliu. Ypač dėkoju Kauno Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio namų seselėms, broliams kunigams, parapijos žmonėms, giminaičiams, kurie dvasiškai palaikė, guodė sunkiomis valandomis. Labai atsiprašau visų dėl savo žmogiškų silpnybių, bei apsileidimų, kurie galėjo kam nors būti nemalonūs. Meldžiu, prisiminkite mane, kad mano vargšė siela rastų amžiną ramybę Viešpaties namuose. Norėčiau, kad mano kūniški palaikai būtų palaidoti pagal seselių ir parapijos klebono sprendimą, o ant mano antkapio būtų užrašyta: „Trokštu, kad Kristui giedotų visa Lietuva“. Pasitikėdamas Dievo gailestingąja meile, tariu: „Gyvenimas ir meilė, Tu Jėzau, man esi. Dieve, Tavęs ilgiuosi, Dieve, Tave myliu. Liepk man ateiti pas Tave““. AD MAJOREM DEI GLORIAM.
Tad dar kartą nuoširdžiai dėkojame monsinjoro giminaičiams, jų šeimoms bei visiems bičiuliams, sesėms vienuolėms, ypatingai sesei Albinai Pajarskaitei ir visiems, kurie kantriai, nuoširdžiai iki paskutinės gyvenimo akimirkos patarnavo ir rūpinosi monsinjoru.
Atiduodami Lietuvos žemelei alt. mons. jubil. Kazimiero Senkaus kūną, dėkojame jam, nes jo kuklus, kantrus ir nuoširdus gyvenimas išmokė artimuosius bei mus priimti visus iššūkius, kuriuos siunčia gerasis Dievas, o svarbiausia pasitikėjimo Juo.
Monsinjoro kun. alt. jubil. Kazimiero Senkaus testamento vykdytojas
Kauno I dekanato dekanas mons. kun. Vytautas Grigaravičius
Naujausi komentarai