Šiandien susirenkame kaip viena šeima, gedinti dėl mylimiausio šeimos nario mirties. Mes panašūs į žmones pranašo Zacharijo regėjime:
Žvelgdami į tą, kurį jie pervėrė, raudos,
kaip raudama vienturčio vaiko, ir sielvartaus,
kaip sielvartaujama pirmagimio sūnaus. (Zach 12,10)
Susirinkome ne prie mirties patalo, bet veikiau į budynes ar laidotuvių namus. Mes taip nujaučiame Jėzaus mirties tragišką tikrumą, kad net nešvenčiame Mišių.
Atsitraukiame nuo simbolinio ar sakramentinio atminimo ir sielvartingą bei priblokštą žvilgsnį nukreipiame į sugniuždytą mirusį Jėzaus kūną.
Šv. Rašto skaitiniai mums, susirinkusiems gedėti, leidžia sielvartingai, bet sykiu ramiai, netgi apimties pagavos apmąstyti Jėzaus mirtį. Mus įkvepia įsigilinti į Jėzaus mirties tragediją, turint galvoje savo sielvartus ir išbandymus. Esame gundomi, kaip ir Jėzus buvo gundomas, galintys pasimokyti klusnumo iš savo kančių. Klusnumas laiduoja ištikimybę Dievui, vieni kitiems ir Šventajam Raštui.
Šventasis Raštas – tai Dievo Žodis. Dėl šios nuostabios pagalbos mes pajėgūs iškęsti didesnį skausmą. Mūsų gražiausi jausmai perduodami visų laikų nuostabiausiais žodžiais, jais dalijamasi liturginėje, besimeldžiančioje bendruomenėje, kuri teikia stiprybę, kilnumą ir gyvybę mirties akimirkomis. Mirtis tampa gyvenimo jėga, fizinė kančia atspindi vidinį romumą.
Jėzus tampa mūsų „vyriausiuoju kunigu“, atjaučiančiu mus. Jis surinko mūsų raudas į savąsias taip, kad mūsų ramybėje girdisi Jo malda. Šitaip pasidaręs tobulas mūsų tikėjimo bendruomenėje Jėzus yra „amžinojo išganymo šaltinis“.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
(Mt 5, 4-5).
Naujausi komentarai